Get Adobe Flash player
Švietimo įstaiga

Mokyklos adresas

Mokyklos g. 21,
Endriejavas,
Klaipėdos r., LT 96301.

Tel./faksas 8 46 445230
el.p.
endriejavm@gmail.com
endriejavm@takas.lt

Elektroninis dienynas
Mokyklos intranetas
Gali prisijungti tik registruoti nariai

  

2% parama mokyklai

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 34 str. 3 dalies nuostatas yra įtvirtinta nuolatinio Lietuvos gyventojo teisė - iki 2% mokėtino pajamų mokesčio dalimi paremti pasirinktą ūkio subjektą.

Jums nutarus 2% skirti mokyklai, reikia užpildyti specialią formą FR0512 ir pristatyti mokesčių inspekcijai.

Mokyklos rekvizitai:

Įm. kodas 191788789
Adresas: Mokyklos g. 21, Endriejavas, Klaipėdos r.

Vaikai ir atsiprašymas: kodėl taip svarbu mokėti atsiprašyti?

Mums visiems patinka leisti laiką draugų kompanijoje. Dar geriau, kai galime suvesti vaikus kartu. Tačiau, ko gero, nebūna tokio susitikimo, kuomet netektų pasakyti savo vaikui: „Negražu taip elgtis! Tu turi atsiprašyti!”. Jūs jau supratote, apie ką eina kalba. Taip, taip… Atėmė žaislą, įsipyrė, negražių žodžių prišnekėjo…

Pusiau iškeptas „atsiprašau“

Nežinau kaip Jums, bet toks „žalias“ atsiprašymas, kai vaikas yra priverstas tai padaryti, skamba nelabai nuoširdžiai. Dabar įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei kolega darbe prišneketų „gražių“ žodelių Jūsų adresu, o po to viršininkui liepus atsiprašyti (nes juk darbe svarbiausia – darni komanda!), piktai dėbtelėtų  – „atsiprašau!”. Arba grįžta vyras naktį gerokai įkaušęs, o Jūs visą vakarą

sau vietos neradot – telefonu neatsiliepia, žadėjo grįžti anksti, bet nėra! Tada jis pameta gėlių puokštę ant stalo, nuvirsta į lovą ir kažką pamurma sau po nosimi, kas lyg ir panašu į atsiprašymą. Na, ir koks jausmas? Gerai gerai, pastaroji situacija gal kiek ir perdėta. Tačiau vaikas, kuris buvo apkumščiuotas už tai, kad nenorėjo atiduoti savo mėgstamo žaislo, jaučiasi įskaudintas ir toks priverstinis atsiprašymas jam nieko nereiškia. Paprastai besipešantys vaikai žino, kad privalės atsiprašyti. Tačiau jie niekada nesigaili dėl to, ką padarė. Taip nutinka dėl to, jog vaikai paprasčiausiai nesugeba suprasti kodėl jie atsiprašo (nors gali puikiai žinoti už ką).

Sumušiau? Imk šokoladą

Dar prasčiau, jei verčiame vaikus atsiprašyti ir priperkame nuskriaustajam vaikui skanėstų ar žaislų. Su žaislais viskas tvarkoj – jei tik Jūsų vaikas sulaužė kažkieno daiktą. Taip jis mokomas suprasti, jog reikia saugoti daiktus, nes jei sugadins – turės nupirkti naują. Geriausia, jei perka iš savo sutaupytų pinigų. O jei tokių neturi – tuomet už tuos, kuriuos žadėjote duoti savaitgaliui/dienai/ir pan. Žinoma, kad vaikas gali supykti (o supykti gali net labai), tačiau nereikia pasiduoti provokacijoms, ko nors žadėti ar padvigubinti dienpinigius. Gal ir keistai skamba, bet kartais tėvai išties puola raminti vaiką ir ima žadėti jam daugiau pinigų, skanėstų ar pan. Taip atsitinka dėl to, kad tėvai jaučiasi kalti, matydami, kaip vaikas liūdi. Arba nori kuo greičiau nuraminti užplūdusią pykčio bangą. Jokiu būdu nesistenkite pralinksminti vaiką ar pažadais raminti pyktį. Čia pacituosiu vaikų psichologę
Violet Oaklander: „Jei norite užauginti nelaimingus vaikus, darykite viską, kad tik jie būtų laimingi“. T.y., neleiskite jiems liūdėti, pataikaukite jų norams, pirkite kuo daugiau žaislų, nebauskite ir taip toliau…
Tačiau jei vaikas kažką nuskriaudė fiziškai ar psichologiškai (įkando, sumušė, įžeidė, pasityčiojo, apspjovė ir t.t., ir pan.), išsipirkimas kokiu nors daiktu siunčia jam klaidingą žinutę: „nieko tokio, jei skriaudžiu kitus. Visada galėsiu išsipirkti“. Ir tada toks vaikas užauga nesuprasdamas, ką reiškia iš tiesų gailėtis dėl padarytos skriaudos. Pvz., suaugęs toks vyras gali išdavinėti savo moterį ir stengtis išsipirkti gėlėmis, šampanu, saldainiais, nauja mašina… ir toliau elgtis, kaip elgėsi. Ir jei moteris tokių „kaltės išpirkimo“ dovanų nepriims, vyrukas jausis nepatenkinas: „Kaip tu drįsti?! Aš gi tau gėlių/mašiną/kailinius nupirkau! Kokia tu nedėkinga!”. Taigi, Jūsų vaikas įžeidė savo draugą ir kitą dieną Jūs siunčiate atžalą pas nuskriaustąjį su „Kinder” kiaušiniu. Kaip manote, kokią pamoką jis išmoko? Ir visai nesvarbu, kad jis juos pirko iš savo pinigų…

 

Ar mokame atsiprašyti patys?

Visiems puikiai žinoma, kad maži vaikai mokosi iš tėvų. Taigi, kokį pavyzdį jie mato namuose, taip elgiasi ir patys. Jeigu Jūsų namuose žodelis „atsiprašau“ yra itin retas svečias, negalite to reikalauti ir iš vaiko. Jei vaikas niekada nemato Jūsų atsiprašant, kodėl dabar pats turėtų tai daryti? Išties, atsiprašyti gali būti sunku, nes tai reikštų, jog prisipažįstame klydę. O klaidų pripažinti mes nemėgstame… Tačiau atsiprašydami galime parodyti vaikui, jog ir suaugę kartais klysta ir tai yra normalu. O jei dar atsiprašysite vaiko už tai, kad buvote neteisus(-i), vaiko akyse tik padidinsite savo autoritetą ir parodysite, jog galima elgtis ir kitaip. Svarbiausia, jog atsiprašydami įvardintumėte už ką atsiprašote ir nebandytumėte savęs per daug teisinti (pvz., „Šiandien man buvo sunki diena, tačiau tu dėl to nekaltas(-a). Atsiprašau, kad apšaukiau tave“). Tėvų gebėjimas atsiprašyti yra stiprybės, o ne silpnybės ženklas. Tai stiprina tarpusavio ryšį bei moko vaiką kalbėti apie savo jausmus.  To nepadarys joks darželis, mokykla ar kaimynai.

Kaip išmokyti atsiprašyti?

Mokymasis atsiprašyti bei atlyginti skriaudą yra laipsniškas procesas. Pirmiausia, kad vaikas atsiprašytų, jis turi suprasti, kad padarė kažką nerinkamo. Tačiau 2-4 metų vaikai (o kartais ir iki 5 m.) dažnai dar neskiria gerą nuo blogo. Be to, jie yra egocentriški – suvokia pasaulį tik iš savo pozicijos, todėl nesugeba „pastatyti savęs“ į kito žmogaus vietą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikai yra savanaudžiai, tiesiog jie mato pasaulį per savo prizmę. Tokiais atvejais tėvai turėtų atkreipti vaiko dėmesį, kada reikia atsiprašyti. Tačiau pirmiausia vaikas turi suprasti, kodėl jis turi atsiprašyti. Pasistenkite paaiškinti tai vaikui kuo paprasčiau: „Mes atsiprašome, kai nuskriaudžiame ar įskaudiname kitą žmogų“. Kadangi maži vaikai dar nesugeba įsijausti į kitą, čia ir vėl galite pagelbėti Jūs, skatindami vaiką truputėlį pagalvoti, ką jaučia kitas žmogus: „Matai, mergaitė verkia. Kaip manai, kaip ji jaučiasi? Kaip tu jaustumeisi, jei tau kas nors įspirtų?“.
Apie šeštuosius gyvenimo metus vaikai jau geriau supranta kas gerai, o kas – ne. Taip pat jie po truputį mokosi įsijausti į kito žmogaus kailį. Tačiau tai nereiškia, jog atsiprašymas tampa lengvesne užduotimi. Atsiprašymas vaikui gali reikšti, jog jis padarė kažką bloga, o blogas darbas gali reikšti, jog jis pats yra blogas. Kaip jau minėta aukščiau, atsiprašydami patys parodote vaikui, jog visi klysta ir tai yra normalu.
Taigi, mokyti atsiprašyti galima pradėti bet kuriame amžiuje. Štai keli patarimai:

Jei Jūsų vaikui mažiau nei dveji metai, priminkite taisykles: „negalima atiminėti žaislų, reikia paprašyti arba duoti savo žaislą“ (žinoma, jei kitas vaikas sutinka su tokiu pasiūlymu). Išmokęs taisykles vaikas turės mažiau atsiprašinėti ateityje.
•    Mokykite įsijausti į kito žmogaus jausmus.
•    Rodykite pavyzdį – nevenkite atsiprašyti patys, kai pasielgiate netinkamai.
•    Nedemonstruokite savo pykčio. Vietoje „Atsiprašyk arba turėsi bėdų!”, geriau pasakykite „Kai surasi būdą, kaip padaryti, kad draugė pasijaustų geriau, galėsi vėl su ja žaisti“.
•    Nereikalaukite. Jei vaiko primygtinai prašysite atsiprašyti, vaikas tai padarys tik tam, kad išsisuktų nuo tolesnių ginčų ar bausmių. Toks atsiprašymas bus bevertis.
•    Neieškokite kaltų. Kartais sunku išsiaiškinti, kas sukėlė konfliktą. Tokiu atveju ramiai paaiškinkite vaikams, jog nebūtinai kažkas turi prisiiminti kaltę, kad atsiprašytų. Paskatinkite atsiprašyti juos abu.
•    Svarbiausia – nepamirškite pastebėti ir pagirti, kai vaikas atsiprašo. Pagyrimas svarbus mokantis bet kokių elgesio taisyklių. Tik prisiminkite, jog girti reikia ne vaiko asmenybę, o elgesį. Sakykite: „Šaunu, kad atsiprašei Monikos. Aš labai tavimi didžiuojuosi“ vietoje „Šaunuolis!”. Pastarasis pagyrimas vaikui nieko nepasako apie jo elgesį, tad neaišku, ką jis turėtų daryti, kad ir toliau liktų tuo šaunuoliu.

Ir dar vienas patarimas pabaigai – jei vaikai dažnai tarpusavyje konfliktuoja, įveskite tokią taisyklę – kas įskaudino ar nuskriaudė, turi atsilyginti gražiuoju dvigubai. Pvz., jei mažasis išvadino mergaitę „karve“, jis turi sugalvoti kažką panašaus į „miela, draugiška“. O jei nuskriaudė fiziškai, per savaitę turi padaryti du gerus darbus. Naudojant tokią taktiką vaikai dažniausiai ima konfliktuoti mažiau, nes sugalvoti kažką gero gali būti kankinančiai sunku.
Tačiau jei pagaunate vaiką atsiprašant vis dėl tos pačios priežasties, prisiminkite – jei elgesys nesikeičia, atsiprašymas yra bevertis (tai, beje, galioja ir suagusiems).

Parengė
Psichologė Janina Lesnickienė

pavasario kroso bėgimo varžybos

2016 m gegužės 13 d. Pašlūžmio mokykloje- daugiafunkciniame centre vyko Klaipėdos rajono pradinių klasių pavasario kroso bėgimo varžybos.Endriejavo pagrindinės mokyklos 3-4 klasių moksleiviai aktyviai dalyvavo kroso varžybose. Augustė Jankutė buvo apdovanota III laipsnio diplomu ir medaliu.

Pamokos netradicinėje aplinkoje

2016 m gegužės 11 d. Endriejavo pagrindinės mokyklos III klasė moksleiviams pasaulio pažinimo ir lietuvių kalbos pamokos vyko netradicinėje aplinkoje. Aloyzo Každailio knygos ,,Laivai ir jūrininkai" ištrauką skaitė stovėdami prie kurėno. Moksleiviai turėjo galimybę išvysti Kuršių nerijos žvejų lentinę burvaltę.Trečiokai sužinojo, kad kurėnas žvejui buvo antrieji namai. Čia jis valgė, dirbo, ilsėjosi. Apžiūrėjo valties priekyje būdelę, kur būdavo laikoma žvejo manta.
Baltijos jūros pakrantėje, ant gelsvo smėlio statė stilizuotą kurėną.
Pasaulio pažinimo pamoka įvyko Saulės įlankoje. Čia ugdytiniai stebėjo kaliforninius jūrų liūtus, jų pasirodymą.  Trečiokai turėjo galimybę pagilinti žinias apie šių gyvūnų gyvenimo būdą, dauginimąsi, paplitimą.

Mokyklos sportininkų pasiekimai  džiugina visą bendruomenę. Sėkmės linkime sportininkams ir jų kūno kultūros mokytojai I. Rimkuvienei.

krosas

Gegužės 2 dieną Endriejavo pagrindinės mokyklos  sporto  aikštyne vyko  pradinių klasių mokinių pavasario kroso varžybos.
Į starto vietą stojo aštuonios komandos – 4 mergaičių ir 4 berniukų. Bėgikams reikėjo įveikti( pagal amžiaus grupes) 250 m,  300 m, 500 m, nuotolius.
Čempionių vardus 1-2 klasių mergaičių pogrupyje  iškovojo: Gabrielė Kuzminskaitė, Erika Genčiūtė, Severija Kvecytė.
Čempionių vardus 3-4 klasių mergaičių pogrupyje  iškovojo: Augustė Jankutė, Gabrielė Kerpytė, Agnė Venckutė.
Čempionų vardus 1-2 klasių berniukų pogrupyje  iškovojo: Martynas Jokubaitis, Nojus Genčas, Erikas Markov.
Čempionų vardus 3-4 klasių berniukų pogrupyje  iškovojo: Ignas Račkus, Mantas Genčius, Lukas Grevys.